- užupečis
- ×užùpečis sm. (1) NdŽ, Brž, ažùpečis (r.) (1) Trgn, Rš, Sdk; SD435 žr. užpečis: Ėmiau, nuejau ažùpečin ir atsisėdau, kad nesmaišyč Lel. Įneš’ kokį ražą, ažùpečis reikia pašluot Krd. Vaikai, marš ažùpečin, nelįskit prie stalo! Kp. | Kad jau būdavo vakaruškos, tai jau aš užùpečy nebuvau, šokdavau visada Slm. Seniau be ūsų ažùpečy ir stovi (jauni nedrįsdavo šokti) Antr. ^ Ar tu ažùpečy augęs, kad žmonių bijai Ds. Marti ateis, man ažùpečis beliks Skp.
Dictionary of the Lithuanian Language.